Viska issiskalbiu pries Santiago de Kompostela, issidziovinu dar pakankamai kaitrios saules spinduliuose

Pavakarieniauju lesiu sriuba

Ir anksti einu miegoti – ryt planuoju kuo anksciau pajudeti, kad anksciau pasiekciau Santiago de Kompostela

Greitai visai sutemsta. Vel tas pats urzgimas – ambrijimas. Kvailas, kvailas suva! Iskeikiu ji visomis zinomomis kalbomis, kol keikiu – tyli. Nustoju – vel urzgia ir ambrija. Kai prietemoje pasirodo arciau – pagrasinu kad paleisiu i ji ta akmeni. Tai kazkiek padeda – kvaisa nubega koncertuoti toliau nuo manes, o as bandau uzmigti.

Kazkaip uzmiegu. Apie puse 4 pajuntu, kad rasa visgi ne tai krenta, ne tai kondensuojasi ant miegamaisio. Salta. Slapia. Islendu is miegmaisio, apsirengiu, vel ilendu ir apsikloju membranine striuke. Pribega kvailas suva ir salia pasipurto – dvokia nesvariu suns kailiu. Varau ji tolyn, nubeges vel urzgia ir staugia. Bet jau lyg uzkimes. Uzmiegu, ir saltai ir slapiai ismiegu visa nakti iki pat 8 ryto.

Galu gale pasiekiu 100 km iki Santiago de Kompostela riba

Galicijoje, skirtingai nuo pries tai buvusiu provinciju, yra labai patogiai kas kilometra ar puskilometri suzymeti atstumai iki keliones tikslo. Suprantu, kad nebera tikslo plesytis, o dar ir skalbimas laukia vakare – apsistoju arti sios ribos esancioje piligrimu prieglaudoje Ferreiros. Prieglauda – 5 Eur, skalbimas masinoje – 4.40 Eur, dziovinimas masinoje (oras toks itartinokas atrode) – dar 1 Eur. Priegaludoje sutinku rusu pora, vyras keliones ispudzius irasinejo i skaitmenini diktofona. Ir dar – reto bukumo korejiete – ji nebuvo girdejus apie Lietuva. Pazvengem is jos ir patraukem miegoti.

O Padornelo kaime – i linksmu karviu ferma

Pesiekes auksciausia Galicijoje Poio pereja – pasilepinu kakava (1.20 Eur). Kitoje perejos puseje pamatau dar nematytas Galicijos gelytes

Ir kalkakmenio kasyklas, is kur viduramziais, kai Santiago de Kompostela katedra buvo dar tik statoma piligrimai nesdavo po simbolini kalkakmenio luita, siekdami tuo prisideti prie statybos.

Triacastela miesto Santiago baznycioje

randu pries tai buvusiu lietuviu piligrimu palikta uzrasa: „Krikscioniu buti, reiskia pagal galimybes gyventi kaip Jesus“

Triacasteloje dar yra grazus paminklas piligrimams

Ir geri zmones – sioje privacioje piligrimu prieglaudoje man leidzia visiskai nemokamai pasinaudoti internetu, tai aprasau dar pora savo keliones dienu.

Ilgiau uztrukti negaliu – laukia kelione iki Samos vienuolyno.
Kelias prasideda neintensyvaus eismo plentu

Bet greitai nusuka i viduramzius menancius kaimelius ir miskus

Pakeliui praeinu apleista vandens maluna

Daugybe kriokliu

Ir netgi karviu baznycia

Kai tvartas taip arti baznycios – baznycia turi buti karviu!
Galu gale pasiekiu milziniska Samos vienuolyna

Kiek esu girdejes is Wlodzimierzo – jame gyvena apie 10 vienuoliu, bet ju taip ir nepamatau, nes atejes apie 8 vakaro i vakarines pamaldas nebespeju, o ryt sekmadis, todel rytiniu pamaldu nera, o vidurdieniniu neturiu kada laukti. Uztat vienuolyne irengta piligrimu prieglauda labai jauki:

Nusiprauses ir trumpai pailsejes iseinu pasivaikscioti. Salia vienuolyno, po tukstantmeciu kiparisu stovi taip pat tukstancio metu senumo koplycia

Kaip sioms vietoms, tai nera daug – Samos vienuolynas pradejo veikti dar VI amziuje.
Vakarienei galvojau apsiriboti sriuba salia vienuolyno esancioje uzeigoje. Bet tos sriubos buvo DAUG, o ir vyno seimininke nepagailejo.

Nakti tikrai negrese sapnuoti cigonus, anot senu zmoniu posakio – „nepavalges vakarienes – cigonus sapnuosi“.

Is sekancio Herrerias kaimo issuku is kelio, kad aplankyciau… Calera

Atrodo tikrai idomiai, bet taip ir nesupratau kas tai yra. Tas iejimas apacioje uzverstas akmenimis. Speju kad tai iejimas i senovine sachta, bet kita vertus gali buti ir senovine sventykla ar kapaviete. Is kelio kvietes issukti informacinis stendas – itin lakoniskas

Nuo Herrerias prasidejo itin status kilimas senoviniu keliu link O Cebreiro kalno.

Pakeliui grozejausi tarsi zaislinemis karvemis apacioje

Ir vis dar snieguotomis kalnu virsunemis

Kopiant nori nenori teko ilsetis, visgi staigus 600 m kilimas ir taip nelengvos dienos pabaigoje – ne juokas.

Galu gale pastangos buvo apvainikuotos pakilimu i O Cebreiro kalna – pakliuvau i Galicijos provincija, jau pacia paskutine kelyje i Santiago de Kompostela.

Galicija – keltu, gelu kilmes zmoniu gyvenama salis. Vos iejus i pirma kelyje Galicijos kaima O Cebreiro, mane pasitiko nuostabi Keltiska muzika, tiesa sklindanti is suvenyru parduotuves.

Cia pat ir IXa. (taip taip IXa. !!!) Santa Maria de O Cebreiro baznycia

Suzavi jos paprastumas ir asketiskumas. Stai pavyzdziui kokia paprasta jos krikstykla:

Taciau svarbiausia sioje baznycioje – XIVa. joje ivykusio eucharistijos stebuklo relikvijos

Tolimame kaime gyvenes zemdirbys vienintelis atejo i vakarines misias. Kunigas nusistebejo: zmogau – juk jau velu, o taves dar laukia tolimas kelias. Bet zemdirbys atsake: as noriu paziureti kaip misiose duona virsta viespaties kunu, o vynas – jo krauju. Kunigas pabande jam paaiskinti, kad tai tik metafora. Bet staiga, leksteleje gulejusi duona virto mesos gabalu, o taureje buves vynas – krauju! Stai ta taure ir ta lekstele:

Reikia pastebeti – ne tokia ir maza taure. Is jos neatsargiai geriant vyna turbut ir dar keistesniu dalyku galima pamatyti. Na bet kaip ten bebutu, tas ivykis placiai nuskambejo, o taure ir ostijos (per misias naudojamos duonos) lekstele tapo Galicijos herbu.
Man gi, apsistojus piligrimu uzeigoje, dar liko pavakarieniauti po sunkios dienos. Buvo gan sudetinga pasirinkti kur vakarieniauti, nes mazyciame O Cebreiro kaimelyje kas antras namas yra viesbutis su restoranu, o piligrimo vakariene visur nuo 9 iki 10 EUR. Galu gale pasirinkau Casa Carolo,

nes ten buvo nerukoma ir netgi zaide ispanu vaikai. Kaip paaiskejo, vaikai buvo seimininkes, o maistas buvo nuostabiai skanus. Makaronu sriuba su avizirniais:

Gardus, butent tiek kiek reikia keptas kiaulienos kepsnys

ir Santiago pyrago gabalas desertui

Pries miega beliko tik susimedzioti dvi monetas po du euru ir dvi po 20 eurocentu skalbimo masinai piligrimu prieglaudoje, dar vieno euro moneta skalbiniu dziovinimo masinai ir galu gale viska issiskalbes ir issidziovines 23:00 atsiguliau miegoti dviaukstes lovos antrame aukste.

Is niuraus Foncebadon paspartinu zingsni, nes priekyja laukia ir vos isejus is kaimo jau matosi Cruz de Ferro – gelezies kryzius

Turbut pats paprasciausias, bet kartu ir labiausiai sujaudinantis paminklas visame kelyje.

Jis cia stovi bent nuo XVIa. – zymi tiek fizine, tiek dvasine Kelio virsune.

Po Cruz de Ferro ateinu i Manjarin – beveik visiskai sugriuvusi kaima.

Vienintelis sveikas pastatas jame – izymiojo El Tomo piligrimu prieglauda ir kartu riteriu Tampieriu eukumenija.

Joje nera nei elektros, nei vandentiekio, bet zmones vis tiek noriai apsistoja joje. Vien tam kad pabendrautu su tikru riteriu tamplieriumi – El Tomu

Deja, diena dar tik ipusejusi, taigi apsistoti cia man nesigauna. Bet atsigerius arbatos, fotografuojuosi su El Tomu ir apsirupinu tamplieriskais marskineliais. Sioje vietoje nuostabiai gera, bet kelias saukia. Vis dar dulsksnojant lietui traukiu per kalnus toliau.

Mane supa patys nuostabiausi vaizdai

Trumpam issuku is kelio i viena virsune

Ir paprastai, piligrimiskai, papietauju

Bepietaujant staiga prasiskalido debesys ir staiga pries save isvystu … istisa miesta – tikras stebuklas. Tai Ponferada, taciau iki jos dar eiti ir eiti. Praeinu El Acebo kaima, tuomet Riego de Ambros. Is Riego zemyn veda senas viduramziu kelias

Trumpam pasirodo saulute, o tada… Turbut neapsikentes mano simpatiju kryziui ir krikscionims tamplieriams Dundulis atsiuncia liuti. Pliaupia kaip is kibiro. Kalnu takeliai tiesiog akyse tampa srauniais upeliais. Kelnes perslapusios, batuose kliuksi vanduo. O iki sekancio kaimo dar 5 km kalnu takeliais upeliais. Salta, slapia, Dundulis dar zaibais visai pasoneje svaidosi. Brrr… Patikinu Dunduli, kad krikscioniu tikrai netapsiu, ir perkunija iskart baigiasi. Bet klampoti iki Molinaseca tenka vis tiek per pliaupianti lietu. Miestelis labai grazus, i ji ieinama per viduramziu tilta ir pastatai pagrindineje gatveje visi viduramziski. Bet pliaupia lietus – net fotoaparato neissitrauksi. Galu gale pasiekiu uz miestelio, buvusioje baznycioje isikurusia piligrimu prieglauda.

Visuje smagiai spragsi basko seimininko Matias kurenamas zidinys, italas piligrimas vaisina vakariene, o lenkas seimininkas Wlodzimierzas pamates tamplieriskus mano marskinelius pasisako taip pat esantis tamplierius ir pasakoja apie manes laukianti kelia. Jam bepigu ta daryti – jis Santiago kelia perejes jau 14 kartu! Bendromis pastangomis su Wlodzimierzu sunkiai angliskai kalbanciam italui papasakojam kaip bendros Lietuviu-Lenku valstybes riteriai prie Vienos sutriuskine turkus isgelbejo Europa. Italas matosi tuo sunkiai tiki, kol jam nepasakau, kad apie sia pergale primena salia Siksto koplycios Vatikane kabantis didziulis paveikslas. Tuomet italui abejoniu nebelieka, tik pagarba.
Si prieglauda maza ir tikrai neprasmatni, netgi skalbiniu dziovinimo masinos nera. Bet joje gyva tikroji Sv. Jokubo kelio dvasia. Rekomenduoju ja visiems

Panasu kad taip stropiai savo senuju, pries musulmonus kovojusiu Leono karalystes palikima saugantys garbingi leonieciai sugebes pasipriesinti ir naujuju laiku issukiams ir dar karta atsoves savo proteviu ne karta ginta sali. Stai pasigrozekime pacia Astorgos centre stovinciu i kukluksklanininkus panasiems krikscionisku eityniu dalyviams:

Nors aisku ir cia yra keistenybiu, pvz.: geliu parduotuve savo reklamoje geles dovanoti siulo ne mylimosios, o … mamoms. Tikekimes cia tik artejancios Motinos dienos proga.

Apsilankau romenu muziejuje. Jis irengtas romenu is betono (taip, romenai jau buvo atrade ir naudojo betona) statytame apie 50m ilgio pusapvales akrkos eee… velniai zino kame – istorikai iki siol negali atsakyti kas tai buvo per statinys. Atrodo kaip ilgas, aukstas ir tamsus idealiai pusapvales formos rusys.

Atrodo romenu visuomene ne tiek jau daug skyresi nuo dabartines. Vandentiekis, kanalizacija, vonios, kvepalai, monetarine sistema. Netgi kariuome budavo skirstoma panasaus dydzio vienetais: dabartini 500 zmoniu bataliona atitikdavo cohorta, o 5000 zmoniu divizija – legionas. Taciau nevarzomos, virs tautos iskeltos asmens laisves, hedonizmas ir tolerancija iskrypimams prazude sia imperija. Tikrai yra is ko pasimokyti Europos Sajungai.
Pasidairau po mieste surmuliuojancia muge. Atrodo, nusipirkti galima visko. Nuo cesnaku

iki rastuotu moterisku kojiniu

As taip pat nusiperku rukytos desros. Nepalyginamai skanesnes negu net ir ispanisko supermarketo. Ka jau bekalbeti apie maksimu ir rimi parduodamas sudadesres su gliutamatais

Astorga garseja ir savo sokoladais. Mieste pilna sokolado parduotuviu

Yra net ir sokolado muziejus, kur galima susipazinti su sokolado istorija, gamybos procesu, ir paskanauti ivairiausiu sokolado rusiu: nuo 30% iki pat 90% kakavos!

Turedamas laiko, Astorgoje mielai buciau uzsilaikes ir ilgiau, taciau i prieky kviecia Santiago kelias ir snieguotos kalnu virsunes

Pakeliui i kalnus, Santa Catalina de Somora kaime su gyvais katinais patikrinu savo pirkta desra.

Valgoma!
Desra su duona pasistiprinu ir pats, o tuo tarpu mane is visu pusiu apspinta vietiniai katinai

Keliauju toliau, besidziaugdamas idiliskais vaizdais

Galu gale apsistoju pasakas primenanciame El Ganso kaimelyje – nes kojos toliau nebenesa. O ir pernelyg grazu, kad noretusi eiti kur toliau.

Privacioje piligrimu prieglaudoje (8EUR, pusryciai iskaiciuoti) nera seimininko, tai pats uzsiimu lova ir pasigroziu is bendro miegamojo atsiverianciu vaizdu

Prieglaudoje susirinkusi labai marga ir idomi kompanija: be manes cia apsistojo sveicaras, pagyvenusiu vokieciu pora, australas, japonas, korejietis ir dvi vokietaites. Pasisnekame. Sveicaras labai skeptiskai nusiteikes Europos Sajungos atzvilgiu. Sako – „salis be istorijos, tokia kaip JAV, gal ir gali buti federaline. Bet tukstantmetes tradicijas ir istorija turincios europos tautos taip nesusimaisys. O ir kaip galima tiketis galimo administravimo, kai koks nors belgas nustatineja tiek suomiams tiek portugalams bendras taisykles. Utopija ir tiek. Ilgai netepms.“ Vokieciai politiskai korektiskai tyli.
Su japonu ir korejieciu einame vakarieniauti. Sveicaras neprisijungia – sako pernelyg skauda pritrintas kojas, o ir turys maisto su savimi. Vos iseje is prieglaudos pamatome ant baznycios varpines isikurusia gandru seimyna. Grazu.

Vietineje uzeigoje uzsisakome sriubos ir ispanistos tortijos (kiausinienes-keptu bulviu).

Korejietis tiesa vietoje tortijos uzsisake kumpiu ir desros rinkini. Kalbames kaip visi susitikome Santiago piligrimu kelyje.

Japonas sako, kad Japonijoje taip pat yra piligrimu keliai, bet jais keliauti brangu. Ten nera piligrimu prieglaudu, o viesbuciai kainuoja mazu maziausiai 50EUR nakciai. Taigi pigiau yra atskristi i Europa. Korejietis sako, kad Korejoje gan populiari krikscionybe, o be to labai populiarus … Paolo Coelho. Priiskaito korejieciai jo knygos „Piligrimas“ – ir skrenda i Europa. Taip ir jis cia atsirado.
Kalba pakrypsta apie Santiago kelyje sutinkamus zmones. Visu imanomu Europos saliu europieciai, amerikieciai, australieciai, japonai, korejieciai. Tik niekas nemate nei negru, nei zydu. Nori nenori, bet galima daryti isvadas apie skirtingu tautu ir rasiu dvasinguma.

Ne maziau ispudingos ir Leon senamiescio miesto sienos:

Dar idomesne Leon Sv. Izidoriaus bazilika

Joje yra 23 Leono karaliu Panteonas

Taip pat senamiestyje pastatytas ir izymiojo katalono Antonio Gaudi pastatas, casa Botines

Bet man jis atrodo kazkoks neisbaigtas, lyginant su Gaudi kuriniais jo gimtojoje Barselonoje.

Taip pat Leon galu gale apsikerpu. Jau kelias dienas stengiausi ta padaryti, bet tai butu reikeje kirpyklose laukti kelias valandas, tai savaitgali apskritai jokios kirpyklos nedirbo. Zavi jauna kirpeja ne trupucio nekalbejo angliskai, bet kazkaip susikalbejome ir buvau puikiai apkirptas vos uz 9 eurus.

Labai skaniai papietauju uz 10 euru restorane-interneto kavineje netoli casa Botines,

Salia jau iprasto darzoviu troskinio ir sonkauliuku,desertui buvo tokie kaip blyneliai panardinti i silta saldu piena.
Sociai pavalgius eiti sunkoka, ir eidamas vos neuzsnaudziu, bet tengiuosi iki vakaro pakliuti i Villadangos del Paramo – is pirmo zvilgsnio niekuo neypatinga kaimeli

Noriu apsilankyti jo baznycioje, kur yra nuostabi Santiago Matamoros skulptura

Santiago Matamoros isvertus i lietuviu kalba reiskia „Maurus zudantis Sv. Jokubas. Pasigrozekite kaip sauniai jis zudo ant zemes parpuolusi maura!

Puikus pavyzdys Europai, kaip senais patikrintais metodais galima isspresti musulmoniskos imigracijos keliamas problemas.
Sia skulptura galima pamatyti tik per 20:00 pamaldas, ir mazycio kaimo baznyteleje susirinko stebetinai daug siems laikams pasipuosusiu vietiniu gyventoju ir specialiai skulptura atejusiu pasigrozeti piligrimu